Miegas

Kažkur, ties ta riba,

nuo kurios krenta sąmonė

į gilų miegą,

mes susitinkam,

mano siela ir aš,

ji neša mane naktį,

aš ją – dieną.

Nuo tos ribos

ji timpteli mane

už plono sidabrinio siūlo,

krentu, skrendu,

gilyn savin smengu,

ten, kur vidinės erdvės

tūno.

Akis apvėlusi sapnais

iš išvirkščio pasaulio

neišleidžia,

ten klaidžioju

labirintais keistais,

istorijų gijas

neįprastai suaudžiu.

Ir vidury

kelionės dar vienos,

ji nusijuokusi staiga pakyla,

ten, su sapnais ji,

o aš – čia,

susisiekiame

per tylą.

Trumpėjant dienai

siūlas susitraukia,

todėl ji – visiškai šalia,

vos prieblandai

atėjus lengvai

timpteli ir aš –

jos glėbyje.