Pagrindai

Ponas Ričardas atėjo šiandien. Tvarkingai apsirengęs ir blaivus, mandagiai pasibeldė į duris  ir paklausė kiek man skolingas už sugadintą „kurtkę“. Jautėsi nejaukiai, vengė akių kontakto. Nurodžiau tą pačią sumą, apie kurią jis jau sužinojo iš policijos pareigūnų. Nepatiko jam ta suma, bet žmogus nesiginčijo. Ir striukės nebeprašė atiduoti, nors prieš porą dienų sakė, kad norės ją pasiimti, kad nesugalvočiau kelis kartus pinigų reikalauti.  

Buvau pasiryžusi sugadinto drabužio neatiduoti: nenoriu, kad juo erzintų savo dar nekonfiskuotą šunį ar patį save. Vietoje striukės buvau paruošusi jam raštą su parašu, jog pinigus gavau. Kai nuėjau šio rašto atnešti, ponas Ričardas jau skubėjo gatvės link, šoko per tvorą ir ruošėsi dingti, palikęs tikslią pinigų sumą ant stalo. Nusivijau jį mojuodama popieriaus lapu. Žmogus atrodė nustebęs. Sakė, kad niekada tokių dalykų jam nereikėdavę net kai didelius projektus vykdydavęs „iki rakto“. Paaiškinau, kad man tas raštas mažiausiai reikalingas, bet jis pats abejojo mano sąžiningumu, tad dabar, tokį lapą su mano parašu turėdamas, galės būti ramus: niekas antrą kartą žalos atlyginti nepaprašys.  

Linktelėjo, paėmė, padėkojo ir nukiūtino sau. Atrodė lyg mažiau pakumpęs, nei įprasta. Gal nukrito bent dalis naštos, kurios galėjo gautis daugiau, jei nebūtų atėjęs ir dėl žalos atlyginimo man būtų tekę kreiptis į teismą. O gal manė, jog jį užsipulsiu ar moralizuosiu, todėl atsipalaidavo nesulaukęs to, ko tikėjosi. Ne man jį teisti ir auklėti. Nėra nuožmesnio teisėjo nei tas, kuris gyvena mūsų pačių viduje.   

Keistas dalykas tas pasitikėjimas, kai pagalvoji: vieni be pagrindo visais nepasitikėti, o kiti pasitiki net tuomet, kai, rodos, nebeliko tam jokio pagrindo.