Apie dvimačių ir daugiamačių pasaulių susidūrimus

Prieš kelis metus, sėdėdama lėktuve perskaičiau straipsnį apie stygų teoriją, pagal kurią Visatoje gali egzistuoti net 11 matmenų, nors mes patys suvokiame tik keturis: tris – erdvės ir vieną – laiko. Labiausiai man įsiminė viena straipsnio dalis, kurioje buvo labai paprastai paaiškinta, kaip dvimačio pasaulio – plokštumos —  gyventojas suvoktų jo gyvenime pasirodžiusį  trečiuoju matmenimi judantį trimatį objektą –   rutulį.

Trumpai tariant, dvimačio pasaulio gyventojui, kuris ir pats yra plokščias, trečiasis matmuo yra nesuvokiamas, todėl neegzistuoja ir yra neįmanomas. Taigi, per plokštumą trečiuoju matmenimi judantį rutulį jis pradės suvokti tik šio sąlyčio su plokštuma taške. Iš pradžių gal toks pasirodymas nesukels didelio susidomėjimo, nes taškas yra taškas, o taškų plokščiame pasaulyje netrūksta. Tačiau netrukus, rutuliui toliau besiskverbiant per plokštumą, taškas ims netikėti plėstis ir taps apskritimu. Mes žinome, kad šis apskritimas plėsis iki rutulio pusiaujo, o tuomet procesas vyks atvirkštine tvarka, kol visiškai prasiskverbęs objektas praras sąlyčio tašką su plokštuma. Bet įsivaizduokite, kokia panika turėtų kilti dvimačiame pasaulyje, kuriame tokie savaiminiai plėtimaisi ir susitraukimai, atsiradimai ir išnykimai yra neįmanomi ir nepaaiškinami.

Mane ši mintis tiesiog pakerėjo, nes man atrodo, kad kai kurie dvikojai mūsų pasaulio gyventojai išties galvoja esantys dvimačiai ir gyvena savo dvimatėje plokštumoje. Jų suvokimas neturi jokios gelmės. Visą gyvąją ir negyvąją aplinką jie vertina pagal primityviausią vertę – gaunamą naudą. Po šia sąvoka slepiasi įvairūs jusliniai poreikiai, pavyzdžiui, siekis nurungti kitus kovoje dėl teritorijos ir valdžios.  

Gyvenime, žinia, visi vaikštinėjame tais pačiais keliais ir takeliais, todėl neretai prasilenkiama su tais, kuriuos būtų naudinga sutikti arba sutinkame tuos, kurių geriau būtų vengti.

Daugiausia bėdų kyla tuomet, kai daugiamatį pasaulį matantis – šviesos - žmogus atsiduria dvimačiame – dumblo - pasaulyje. Pastarajame toks pasirodymas sukelia labai daug nepatogumų: vos dvimačiai padarai savaip įvertina naują objektą ir pavadina jį tašku, šviesos žmogus tampa apskritimu, kurio neįmanoma sulaikyti ir apriboti. Dumblo žmonėms tai sukelia paniką, nes visiškai neaišku, kodėl tas apskritimas traukiasi ar plečiasi, kur yra to protu nesuvokiamo nesuvaldomumo ribos ir ar tai nesugriaus pasaulio, kuriame iki tol visi ramiai ir paprastai gyveno. Pasipiktinusių vietinių plokštumos gyventojų žodžiais tariant: „ką jis sau leidžia“ ir „mes tau parodysim tavo vietą“.

Dvimačių pasaulių gyventojai kitus žmones mato tarsi popierines lėlytes, kuriomis mėgsta žaisti maži vaikai. Jie tiesiog išsirenka tam tikras plokštumos pasauliui priimtinas savybes, primeta jas daugiamatėms būtybėms ir sukuria formą, kurią pavadina taip išreikšto žmogaus vardu. Ta forma turi mažai ką bendro su tikruoju vardo savininku, tačiau tai jau nebesvarbu, nes sukūrus suvokiamą nesuvokiamo dalyko išraišką galima apsimesti, kad nesuvokiamo dalyko tiesiog nebėra. Taigi, ignoruodami tikrovę jie ima teigti, kad puikiai pažįsta tai, ką sukūrė pagal savo supratimą ir pavidalą, kad tikrai žino, ko atėjūnui reikia dvimačių padarų pasaulyje – atimti dalį teritorijos, užgrobti valdžią ir sukelti maištą tvarkingai surikiuotame pasaulyje, kuriame visiems viskas aišku. Daugiamatis žmogus tai mato ir stebisi, nes juk tas jo vardu pavadintas dvimatis paveikslas yra visiškai į jį nepanašus. Jis bando protestuoti, rodyti savo tikrąją formą, tačiau tai verčia dvimačius padarus dar labiau panikuoti ir ieškoti būdų suvaldyti nesuvaldomą. Tampa gyvybiškai būtina sunaikinti grėsmę.

Taip jau yra, kad šviesos žmogus viską vertiną iš savo daugybės dimensijų, kurias įžvelgia ir dvimačių pasaulių gyventojuose. Tai labai kilnu, bet neįtikėtinai naivu. Žinoma, kiekvieno žmogaus vidiniame pasaulyje egzistuoja begalinės dimensijos. Tačiau norėdamas pažinti save, privalai nerti į tamsiausias gelmes ir plėsti suvokimo ribas. O suvokęs savo vidinę visatą, neišvengiamai ją pamatysi ir kituose žmonėse ir nebegalėsi be sąžinės graužaties jų naikinti. Todėl dauguma plokštumoje žmonių tampa riboti savo noru. Jie nepageidauja nerti į savo vidinį pasaulį, kuopti ten nugulusius nemažus sluoksnius dumblo.

Kokie bebūtų skaudūs tokie susidūrimai, o daugiamatėms būtybėms jie visuomet būna skaudūs, jos visuomet išeina į naudą: nieko nėra vertingiau, nei naujas dimensijas atveriančios patirtys.

Ir pagaliau, visai gali būti, kad bent jau vienas plokštumos pasaulio gyventojas, išvydęs kažkokį nesuvokiamą objektą savo aplinkoje, suvoks galintis ir pats savyje atverti gelmę. 

Kas gali būti nuostabiau, nei šviesos dovana žmogui, kuris anksčiau jos nesuvokė.