Pabėgimai

Kur yra tos vietos, kuriose be didelių pastangų pasijunti laimingas? Gal tai – tolimo miesto centrinė aikštė, kurios pakraščiuose išsirikiavusiose kavinukėse vietinius laikraščius skaito elegantiški ponai ir ponios. Ten, sėdėdamas ant fontano atbrailos, atkišęs veidą rytinei saulei, įsileidi į save svetimų gyvenimų gaudesį ir pamiršti savo paties monotonišką kasdienybę. Ten staiga suvoki esąs vos viena, tačiau labai svarbi siužeto linija painiame pasakojime apie trumpam susiliečiančius žmonių gyvenimus.

O gal tai - ištuštėjęs pajūris, kurio smėliu gali bristi netrukdomas tolyn, kol išbarstai pavėjui visas mintis ir viduje nebelieka jokios naštos, tik dėkingumas už galimybę būti gyvam. Tuomet pareiti į išeities tašką, renkant savo paties pėdsakus, tampa taip pat lengva, kaip jūrai ginti į krantą bangas, prie kurių mūšos pagaliau prisiderina širdies plakimas.

Kažkam tai visuomet bus vidurvasariai, kai saulės šviesa vieną dieną tiesiog pasikeičia, švelniai įspėdama apie būsimą išsiskyrimą. Kai prigulus ant šviežiai nupjautos žolės naktį galima stebėti dangaus šviesulius ir kalbėtis apie prasmes su artima siela, savimi ar net pačiu Kūrėju. Kai pajunti, kad ir viduje atsiveria naujos erdvės, dimensijos ar net visatos.  

Kai kurie geba tokias akimirkas pagauti kiekvieną rytą, prisėdę prie lango su kavos puodeliu rankoje. Tuomet, rodos, tereikia trumpo atokvėpio, kad su auštančia nauja diena įsileistum į vidų ramybę ir surastum tvirtą pagrindą po kojomis.  

O kartais tai – vos kelios valandos su žmonėmis, kurie žiūri tiesiai į tavo sielą. Kai nereikia nieko aiškinti, o gali tiesiog būti drauge ir jausti tokią bendrystę, kuri užveria net giliausias širdies žaizdas. Tuomet jautiesi, lyg būtum trumpam sugrįžęs namo po ilgos ir sunkios kelionės.

Kokie bebūtų, visi jie svarbūs - pabėgimai, padedantys sugrįžti į save.