Palaiminga ramybe ir tyla mus pasitinka kaime rytai. Tiesa, tyla dabar – sąlyginė sąvoka, mat paukščiai jau atsiima mišką, saulę vis drąsiau pasitikdami giesmėmis. Kol kas dar negaudžia bundantis kaimynas, kaip kad būna šiek vėliau, pavasariui labiau įsibėgėjus, kai nuo paukščių giesmių nei vakare užmigti, nei ryte ilgiau pamiegoti nebeįmanoma. Tačiau jame jau pilna paslaptingų garsų. Kad ir sprogstančių pumpurų traškesio, primenančio lengvą vasaros lietų, bičių ir kamanių dūzgimo, nuo jų svorio besisupančių šakų lingavimo ir visą šlovingą grožį praradusių, nuo kiekvieno vėjo gūsio krūpčiojančių pernykščių lapų šlamėjimo.
Taip gera į dangų pakėlus veidą gerti saulės šilumą ir džiaugtis grįžtančių gandrų smailėmis. Taip skaidru dabar, kad gali matyti pačius atokiausius tolius, iki pat siūlės, kurioje dangus su žeme susikimba. O virš galvos skliautas atrodo toks aukštas, toks vaiskus, kad net didžiausi rūpesčiai netekę svorio išgaruoja. Telieka kvėpavimas ir su juo vidun plūstanti ramybė. Ir sunkiai paaiškinamas tylus džiaugsmas visa šia gyvastimi.
Veiklos dabar visiems nestinga: žmonės grėbia, geni, pjauna, paukščiai lizdus taiso arba krauna, gamta viską budina, judina. Kad ir sėklas, kurias prieš dvi dešimtis dienųbėrėme į šiltnamį, mąstydami apie ateitį, kuri po truputį virsta dabartimi. Dygsta, stiebiasi mūsų žemei patikėtos mintys ir viltys, džiugindamos akį ir pakylėdamos dvasią. Išties, nieko nėra geriau žmogui, nei džiaugtis savo rankų darbo vaisiais.
O kad jie – rankų darbo vaisiai – džiugintų, šiandiena išsipurenki savo sielos dirvą ir pasisėki į ją vilties, ramybės, meilės ir tikėjimo. Atriki tik geriausią sėklą - mintis ir viltis, iš kurių užaugtų vaisiai, kurie niekad neprapuola. Būk atsakingas savo sodo šeimininkas, kad džiugintų tave, kitus ir net Kūrėją tavo derlius. Kad būtumei turtingas, nepamatuojamai laimingas ir šį gyvenimą patirtum tarsi žydinčiame sode.
No comments:
Post a Comment