Darbai malonūs ir nelabai

Ruoša šventėms man visuomet gaunasi kažkokia pakylėta: namų tvarkymas nebeatrodo toks kasdieniškas, ypač kai po nosimi niūniuoji visokias gražias melodijas, o interjero puošimas augalais, kuriuos tenka susimedžioti neskubančioje žiedais džiuginti nuosavoje aplinkoje, suteikia įprastai aplinkai paslaptingumo. O kur dar patiekalų gaminimas beigi kvapniųjų pyragų kepimas, net jei tokius valgome kur kas dažniau, nei kažkada būdavo įprasta, o įprasta senovėje būdavo per šventes. Ir nors nuo viso to šurmuliavimo ir trepsėjimo po namus ir virtuvę paskausta kojas ir nugarą, o jas tikrai paskausta žmogui, kuris nėra pratęs prie tokio fizinio krūvio, dažnesniu tampančio nebent šiltuoju metų laiku, kai prisiranda visokių darbų sode, darže, šiltnamyje ir miške, net jei tas darbas – tūpčiojimas ir gulinėjimas visur su fotoaparatu, kažkoks palaimingas tas nuovargis, visai kitoks, nei nuo kasdienių vargų ir vargelių.

Pavyzdžiui tokių, kurių vargimas, deja, bet yra neišvengiamas, o dėl to jis tampa dar nemalonesnis, ypač žinant, kad kažkam jis gali reikšti nemalonumus. Tokiais atvejais tenka su savimi kovoti, tartis ir kankinti savo vidinį Teisėją, abejojant būtinybe imtis priemonių, nors, galbūt, jų nesiėmus baigtųsi blogiau. Tuomet kelių eilučių tekstas gali atrodyti tarytum neįveikiama užduotis. Ir būtent tokia ji privalo būti, nes, galbūt, kažkam tai reikš nelauktą sumaištį gražiame ir tvarkingame jų pasaulyje. O tai gali būti labai baisu ir net tragiška. Bent jau trumpam.

Tačiau išties baisu ir tragiška yra tai, kad yra žmonių, mėgstančių daryti nemalonumus kitiems. Esu tokių sutikusi ne vieną ir ne du. Jie mane stebina maždaug taip pat, kaip jonvabaliai, kuriuos, deja, yra tekę matyti gerokai rečiau, nei tokias stebėtinai kietos širdies būtybes. Kažkodėl pastarosioms atrodo, kad turėdamos galimybę kirsti ir naikinti, jos būtinai privalo tokia proga pasinaudoti. Nes ja nepasinaudojus, bus prarasta proga pasirodyti kitiems savo rankomis sukurto jovalo fone.

Tamsūs ir maži tai žmonės, nesuprantantys, kad jų sukeliamas skausmas – ugnis, daranti kančias patiriančiojo širdį dar tauresnę, gražesnę ir geresnę. Kita vertus, toji ugnis – ne koks paikas šokis apie Joninių laužus, todėl, jei nesi tamsus ir mažas žmogus, turėtum nemalonius darbus daryti labai atsargiai. Taip, kad žmogus nenukentėtų, o patobulėtų. Taip, tarsi pats tą ugnį patirtum.

Tuomet net nemalonus darbas, reiškiantis sumaištį kažkieno jaukiai snaudžiančiame pasaulyje, taps tarytum kojų mazgojimas, sakytum tarnystė, kurios tikslas – kilstelėti ir įkvėpti. Panašiai taip, kaip būtų darančiam malonų darbą.