Dugne

Nepamenu, kiek man buvo metų, o jų buvo dar visai nedaug, kai karštą vasaros dieną mudvi su mama leidome prie upės. Paplūdimys atrodė tarsi žaisminga dėlionė: žmonės gulėjo ar sėdėjo ant spalvotų paklotų, plačiabrylėmis skrybėlėmis pasipuošusios ponios stovėjo iki kelių įsibridusios į upę, kažkas plaukiojo ant margo pripučiamo čiužinio. Ore tvyrojo ramybė, skambėjo vaikų klegesys ir kvepėjo agurkais.

Aš, drauge su būriu kitų mažylių, turškiausi sekliame vandenyje. Ryškiai raudonu kastuvėliu kapsčiau upės dugno smėlį, sėmiau ir atgal pyliau vandenį, kažką tyliai niūniuodama sau po nosimi. Staiga, mane parbloškė pro šalį bėgantys paaugliai ir aš aukštielninka panirau į vandenį. Kažkuris berniukas netyčia užlipo man ant krūtinės ir primygo prie dugno. Prisimenu, kad nespėjau net užsimerkti, todėl vaizdas nuo dugno įstrigo mano atmintin amžiams: sudrumstas smėlis kilo nuo dugno viršun tarytum debesys, pro kuriuos gilyn skverbėsi raibuliuojanti gelsvai žalsva šviesa.

Viskas baigėsi gerai, nes iš vandens mane ištraukė mama. Tačiau tądien, to net nesuvokdama, kažkur giliai į pasąmonę įsirašiau paprastą tiesą: kartais, visai netikėtai, žmonės atsiduria dugne ir tai nebūtinai turi reikšti gyvenimo pabaigą.

Dugnas, žinia, - kiekvienam savas ir kiekvienas ten atsiduria savaip ir savo laiku. Bet jei jau supratai, kad guli ant menčių, visuomet turi pasirinkimą: gali arba iškilti į šviesą, arba apsivertęs veidu žemyn knistis gilyn į dumblą.

Kai kurie taip puikiai adaptuojasi prie gyvenimo dugne, kad iš pradžių pamiršta šviesą, o paskui ima jos nekęsti. Jie virsta piktavaliais grobuoniais, jaučiančiais būtinybę skandinti kitus. Tokie dumblo žmonės parprastai mėgsta slėptis po puošniais fasadais, todėl iš pirmo žvilgsnio juos nelengva atpažinti. Tačiau su jais pabendravęs visuomet jautiesi lyg išteptas, lyg suveltas, lyg kažkur įveltas. Tarsi gilyn siurbtų akivaras, o krūtinę slėgtų vis didėjantis svoris. Galiausiai pasijunti tarsi būtum primygtas prie dugno koja.

Puiku, jei paklausęs nuojautos laiku sprunki nuo tokių žmonių kuo toliau. Tačiau kartais neįmanoma nieko padaryti tol, kol nesupranti atsidūręs dugne. O ten – tamsoje – viskas taip susidrumsčia, kad kurį laiką sunku susivokti, kaip ištrūkti į šviesą.

Neverta tikėtis, kad sugebėsi įveikti dumblo žmogų jo paties priemonėmis: tu – jo stichijoje. Kuo ilgiau ten kuisiesi, tuo labiau pradvoksi dumblu, gal net pamirši šviesą – vienintelę savo išsigelbėjimo viltį.

Todėl nurimk ir atsimerk. Netrukus tu pamatysi, kaip pro aukštyn tarsi debesys kylantį sudrumstą smėlį, gilyn skverbiasi raibuliuojanti gelsvai žalsva šviesa. O tuomet, jei nori, gali iškilti, palikęs dugną dumblo žmonėms.

Taip jau yra, kad  kartais, visai netikėtai, žmonės atsiduria dugne ir tai nebūtinai turi reikšti gyvenimo pabaigą. Nebent pabaigą tik vienos jo pakopos, po kurios laukia nauja. 

2016 m. vasario 3 d.