Šiandien, po antrojo užpuolimo praėjus keturioms dienoms, pagaliau sulaukiau reakcijos nuo tyrėjo (tebūnie vardu) Tyrėjas. Gerbiamas pareigūnas man atsiuntė porą lapų popieriaus su savo ir viršininko parašais: ponai susitarė pratęsti administracinės nuobaudos skyrimo terminą iki liepos vidurio.
Popieriuje rašoma, kad rotveilerio šeimininko pareigūnai niekaip neranda. Kokiu adresu gerbiamo pažeidėjo beieškotų, ten jiems vis durų niekas neatidaro. Keista, tačiau vienas iš tų adresų, į kuriuo duris buvo šiuo tikslu beldžiamasi ir ieškoma (jei tikėsime viskuo, kas rašoma), buvo mano adresas. Deja, nors kantrusis popierius man byloja, kad pas mane net kelis kartus buvo atvykta, tyrėjo Tyrėjo mano akys dar neregėjo. Kokia simboliška tatai klaida, kai pagalvoji: supainioti adresus pažeidėjo, kurio niekaip nerandi, ir pareiškėjo, kuris niekaip tavęs nesulaukia.
Na, būta tų klaidų. Susitarimą surašė ir patvirtino vasario 12 d., penktadienį, antrojo užpuolimo išvakarėse. Argi nekeistas tatai sutapimas?
Kaip sykis berods tądien, kai tyrėjas Tyrėjas galimai rašė nutarimą, aš tikrinau e-policijos portalą, norėdama sužinoti, kas gi įvyko per beveik visą mėnesį nuo pirmojo incidento. Portale radau tik sausio pabaigos įrašą, kad vykdomas įvykio aplinkybių tikslinimas ar daroma kažkas panašaus. Šiandien jau mačiau naujieną su penktadienio data. Keistas prasilenkimas, kai pagalvoji.
Gyvenimas, tiesą sakant, kupinas keistų dalykų. Kartais prasilenkiame su tais, kuriuos turėtume sutikti ir susitinkame su tais, su kuriais geriau būtų prasilenkti. Tačiau visų keistumų sąraše pats keisčiausias buvo šeštadieninis skambutis, kurio sulaukiau iš moters prisistačiusios pareigūne. Kad skambino nenustebau, nes jau buvau užregistravusi pranešimą apie antrąjį užpuolimą. Labiau nustebau kai pasakė, kad dėl užpuolimo pas mane netrukus atvažiuos tyrėjas, bet reikės palaukti, kol baigsis teismo posėdis, kuriame jis tuo metu dalyvavo ir buvo labai užsiėmęs. Tyrėjas, žinia, neatvažiavo ir laukiau aš jo be reikalo, nes teismas šeštadieniais nedirba, jei tikėsime internetu. Bet gal ir dirba, ką čia gali žinoti.
Visi tie keistumai nenoromis verčia žvelgti į viską atidžiau: pavyzdžiui voką, į kurį buvo sudėti šiandien gauti du popieriaus lapai ir ant kurio puikuojasi išsiuntimo datos spaudas – vasario 17 d. Ar policijos raštinė net tris darbo dienas (kalendorinių gaunasi visos šešios) neša laišką į paštą? Akis dar bado ranka užrašytas ir pataisytas nutarimo vidinis registracijos numeris.
Šitiek supuolusių keistumų – puiki dirva mano lakiai vaizduotei, kuri neilgai trukus sudėliojo galimą įvykių scenarijų: nuo sausio mėnesio užpuolimo dienos pareigūnams nedaug ką pavyko nuveikti. Tiesa, tyrėjas Tyrėjas man kartą paskambino, tačiau pokalbis daug vilties nesuteikė. O štai nutikus antram užpuolimui viskas ėmė atrodyti kur kas rimčiau: buvau užpulta, nes nebuvo imtasi priemonių po pirmojo incidento. Be to, antrąjį kartą patyriau materialinių nuostolių. O pastarieji, žinia, yra daug rimtesni, nei kažkokios ten dvasinės kančios. Taigi, kažkieno kailis ėmė svilti, tad šeštadienį teko skubiai sukurpti dokumentą atgaline data, kuriame per tą skubėjimą įsivėlė keistų klaidų. Raštinėje moterims teko pataisyti krūvos kitų popierių registracijos numerius. O portalas... na, juk jis policijos valioje, tad patys suprantat, kaip ten su juo galėtų viskas būti.
Kaip bebūtų smagu žaisti su galimais įvykių scenarijais, kurie atrodo labai tikėtini, pats liūdniausias dalykas yra tai, kad apsigynusi nuo didžiulio agresyvaus šuns dabar turiu reikalauti sau dėmesio iš pareigūno. Suprantu, kad jis, greičiausia, yra labai apkrautas darbu, o mano problema – nepalyginamai menkesnė, nei šuliniuose skęstantys vaikai. Ginkdiev nenoriu jam jokių nemalonumų, nes tikiu policija. Ir nėra nieko baisiau, nei popieriai, kurie neretai pasirodo esą svarbesni už žmones. Tik štai mano tikėjimas dabar svyruoja.
Ir dar neaišku, ką man daryti iki liepos vidurio? Kažin, jei susisukčiau tą nutarimu vadinamą popierių į tūtą ir pamojuočiau rotveileriui prieš snukį, gal jis susidomėjęs išklausytų mano nuomonės apie nederamą elgesį ir draugiškai nueitume išgerti arbatos? O gal tą popierių reikia sudeginti, pelenus įmaišyti į tris dienas rūgusį durnaropių nuovirą ir išgerti, kad įgaučiau kažkokių stebuklingų galių, nuo kurių trečią kartą pamiškėje sutiktas penkiasdešimties su viršumi kilogramų svorio šuniukas atsisakytų minties iškabinti man akį arba atskirti nuo mano kūno kitą dalį, kurią galėtų pasididžiuodamas nunešti savo šeimininkui?
Norėdama kažkokio aiškumo, šiandien parašiau tyrėjui Tyrėjui laišką. Dabar laukiu, gal atrašys?
No comments:
Post a Comment