Bėdos dėl gyvenimo paraleliniuose pasauliuose

Tiksliai nežinau kada ir kaip tai įvyko, bet vienu momentu, išsidėsčiusiu kažkur tarp sausio 13-osios ir vasario 13-osios (pirmojo ir antrojo rotveilerio užpuolimų) atsidūriau keistame paraleliniame pasaulyje. Gal man nutiko panašiai, kaip filmuose, kuriuose žmonės galvoja, kad išsigelbėjo nuo mirtinos nelaimės, o iš tikrųjų – žuvo, tik atsiskyrusi nuo kūno dvasia liko klaidžioti tarp gyvųjų? Kiek dvasia besistengtų, niekas jos nemato ir negirdi.

Šiaip jau, visai nereikia, kad kažkas nutiktų, jog imtum taip galvoti gyvendamas kaime. Ypač žiemą ir blogu oru, kai dauguma žmonių lindi tarp savo keturių sienų, tik iš kaminų virstantys dūmai išduoda esančius namuose.  Bet šiandien, nors keliuose – purvynė, o nuobodžiaujantis dangus barsto čia pat tirpstantį smulkų sniegą, žmonės kruta: kažkas tvarko aplinką, kažkas medituoja šiltnamyje, galvodamas ar verta anksčiau sėti ridikėlius, o už upės įnirtingai dūzgia pjūklai.

Tiesą pasakius, lėtas gyvenimas kaime – tik akių dūmimas lengvatikiams. Kad jūs žinotumėt, kiek dramų, komedijų ir tragedijų čia nutinka kiekvieną dieną. Bet apie tai – kitą kartą, mat šiandienos tema – bėdos dėl gyvenimo paraleliniuose pasauliuose.

Viename pasaulyje gyvename mes – kaimiečiai. Pavyzdžiui, besišypsanti kaimynė, kadaise dirbusi pieninėje. Jai likimas taip lėmė, kad apsigyveno priešais rotveilerio šeimininką. Ne taip jau seniai žvėris įšoko į jos kiemą ir sudraskė nedidelį šunelį, kurį moteris vedžiodavo tais pačiais takais, kuriais vis dar vaikštinėjame mes su Makseliu. Ji į mišką nebeina, nes bijo. Nes vis dar susigraudina prisiminusi, kaip jos akyse pražuvo bičiulis, o dėl ištikto šoko teko kviesti greitąją pagalbą.   

Šalia jos gyvena labai dailaus biglio savininkas. Kažkada rotveileris atbėgo į jo kiemą, puolė šunį, o į pagalbą atskubėjusiam jaunam vyrui perkando ranką. Apie tai man papasakojo kitas, šiandien savo parkelį tvarkęs ir mus pro šalį einančius pakalbinęs kaimynas.   

Čia ir aš gyvenu. Kai šiandien, grįždami po kasdienių klajonių ėjome namų link, praėjome pro rotveilerio šeimininko namelį. Baisusis žvėris išgirdo žingsnius ir lodamas puolė prie lango. Apseilėjo visą stiklą. Tuomet lange pasirodė šeimininkas, kurio niekaip nesugeba rasti tyrėjas Tyrėjas. Pasirodė, nutempė žvėrį nuo lango ir abu dingo namelio gilumon.

Šiandien kalbėjau su keliais žmonėmis ir visi kartojo tą patį: matė rotveilerį ir jo šeimininką vaikštinėjančius po mišką, matė į namelį pareinančius. Matė juos ir kartu ir po vieną. Tą šeštadienį, kai buvau užpulta antrą kartą ir parėjau namo barstydama išgąsčio ašaras ir pūkus iš suplėšytos striukės, rotveilerio šeimininkas buvo skandino savo bėdas velnio lašuose. Daug tų lašų buvo, tad rotveileris naktį laisvas bėgiojo po kaimynų kiemus, daržus ir sodus, garsiai kaukdamas ir visus dar labiau gąsdindamas.

O štai tyrėjo Tyrėjo nematė niekas. Gali būti, kad taip yra todėl, kad šis paslaptingas žmogus gyvena kitame – paraleliniame  – pasaulyje, kuriame visi jo apsilankymai pas rotveilerio savininką išties įvyksta. Mes tiesiog negalime to pamatyti, nes tai – neįmanoma. Kaip kad neįmanoma matyti po pasaulį besiblaškančių dvasių. To paralelinio pasaulio nepasiekia net elektroniniai laiškai, kurių net du išsiunčiau su geriausiais norais. Panašu, kad tarp nesusisiekiančių pasaulių galimas tik vienas ryšys - popierinis, bet ir tas vargu ar atgalinis. 

Kaip gaila, kad neįmanoma baisiojo rotveilerio perkelti į tą paralelinį pasaulį, kuriame gyvena tyrėjas Tyrėjas, bet negyvename mes.