Šiandien, kai ant mūsų namo kampo plevėsuoja trispalvė, pasivaikščioti su Makseliu einame šviežiu sniegu nuklotomis mūsų kaimo gatvėmis. Anksčiau, iki sausio 13-osios, kelionę pradėdavome per mūsų sodą, kuris ribojasi su mišku.
Dabar pirmiausia praeiname pro kaimyno namelį, kad įsitikintume, jog agresyvusis rotveileris tupi uždarytas voljere. Nors praeinančius mus jis kaskart aploja, agresyviai šiepdamas dantis, galiu šiek tiek ramesne širdimi žingsniuoti į mišką vedančiu keliuku. O jei žvėries savo vietoje nematyti, einame kaimo gatvėmis link į miestą vedančio kelio, palei kurį driekiasi dviračių ir pėsčiųjų takas. Šiuo paėjėjame link ledų fabriko, grįžtame, nueiname į kitą pusę, iki tilto per upę. O štai nuo šios vietos galėtume grįžti namo paupiu, bet pastaruoju metu tai nebeatrodo taip paprasta.
Beveik dešimt metų vaikštinėjau šios upės vingius atkartojančiais takais, fotografuodama, mąstydama, kalbėdama su Kūrėju – darydama visa tai, kas daro mane manimi. O dabar einu ten, kur atrodo saugiau, vienoje rankoje laikydama lazdą ir pavadėlį, o kitoje – pipirinį purškalą. Išgirdusi įtartiną garsą įsitempiu ir stabteliu. Apsidairau ir įsiklausau, tačiau dažniausiai išgirstu tik besidaužančią savo širdį.
Tad štai ką reiškia gyventi ribojamam baimės: paaukoti dalį savęs dėl įsivaizduojamo saugumo. Mane mylintys žmonės ragina būti atsargiai ir laikytis atokiau nuo įprastų takų. Jie sako, kad eidama kitur galbūt atrasiu kažką nuostabaus. Ir būtų tai tiesa, jei šį sprendimą lemtų kitos aplinkybės. Dabar gi vis tai – iš baimės, kurios jaučiuosi apvogta: jei šįkart atiduosiu tai, kas išties svarbu, ką kitąkart dar leisiu iš savęs atimti?
Negali būti laisvas, kai gyvenimui vadovauja baimė. Pasaulis pilnas neprognozuojamų keturkojų ir dvikojų rotveilerių, galinčių užpulti be jokios priežasties. Taip jie tiesiog kovoja su savo išoriniais ir vidiniais demonais – savo sielos šeimininkais. Ir taip jau yra, kad visi mes vaikštome tais pačiais takais, todėl kažkada susitinkame. Tačiau, jei kaskart užpultas pasiduosi baimei ir atsisakysi savo gyvenimo kelių, vieną dieną tiesiog nebeliks kur eiti.
Todėl šiandien, nors pavojingo šuns nėra voljere, žengiame miško link. Kiekvienas žingsnis – šioks toks laimėjimas, mat pasąmonė intensyviai transliuoja vaizdinius iš dviejų šiųmetinių užpuolimo epizodų. Todėl kartais sustoju ir apžiūriu ant sniego likusias kaimyno, rotveilerio ir kalytės pėdsakus. Taip nueiname iki upės, už jos vingio, kol pagaliau pajuntu, kad baimė tirpsta, palikdama vis daugiau vietos mintims ir vidiniams pokalbiams.
Žingsnis po žingsnio parkeliaujame namo, kur laukia mylinti širdis ir žydrą dangų puošianti trispalvė. Jai nusišypsau, nes pagaliau ir mano viduje šiandieną – laisvė.
No comments:
Post a Comment