Antras dublis

Šiandien mane antrą kartą šiais metais užpuolė tas pats rotveileris. Šį kartą didžiulis žvėris, kuris sveria gal ir daugiau, nei aš pati, buvo su antsnukiu, bet nepririštas. Antsnukis, tiesa, buvo kažkoks nekokybiškas. Bet buvo. Todėl, artėjant lojančiam žvėriui, šiek tiek lengviau suvaldžiau sąmonę kaustantį siaubą, čiupau Maksiuką į glėbį ir atstačiau kairę ranką su pagaliu.

Panašu, kad tas pagalys mane ir išgelbėjo. O gal striukė, į kurios pūstą rankovę įsikabino didelės iltys.

O viskas galėjo baigtis kitaip. Mat prieš eidama pasivaikščioti pagalvojau, kad bus per šilta su pūkine striuke. Bet kažkodėl vis tiek ją apsirengiau. O vietoje įprasto apavo – guminių batų – įsimoviau į patogesnius ilgaaulius. Eidama per mūsų parkelį, ant keliuko pamačiau gulintį pagalį: tai buvo jauno medelio kamienas su ties pagrindu atsikišusia nukirsta šaka. Nepatogus tai buvo daiktas, todėl dar svarsčiau, ar tikrai imti jį su savimi. Kažkodėl pasiėmiau.

Tą atsikišusią šaką ir sugrūdau į nasrus rotveileriui, kuris, atsistojęs ant galinių kojų, pro antsnukio šoną taikėsi putotais nasrais įsikabinti man į veidą. Prisidengiau kaire ranka, kurioje buvo pagalys, todėl šuva suleido dantis į striukės rankovę ir išdrėskė pūkų kamuolį. Kai išsižiojo kąsti dar kartą, man kažkaip pavyko pakreipti riešą ir atšaka sulindo į nasrus. Pati nežinau kaip, bet sugebėjau įremti žvėriui į krūtinę pėdą ir atstūmiau jį nuo savęs. Praradęs pusiausvyrą, su pagaliu dantyse, šuo urgzdamas atsitraukė per porą žingsnių.

O štai tuomet pamačiau krūmuose stovintį kaimyną. Stovintį. Man pasigirdo, kad jis šūktelėjo: „Portai!“ Nors gal tai buvo „aprot“. Jei tai buvo antrasis variantas,  nežinau kokį daiktą žvėries buvo prašoma parnešti. Tikiuosi, kad ne mano kūno dalį.

Kai šuo nusprendė pulti dar kartą, aš jau nebeturėjau pagalio, tad lėtai traukdamasi atgal, atstačiau dujų balionėli, kurį pagaliau drebančiomis rankomis sugebėjau išsikrapštyti iš kišenės, ir iš visos gerklės surikau šuniui į snukį.  Nežinau, ar jis išsigando, bet atsitraukė.

Ne, kaimynas nepuolė manęs gelbėti. Tik prisegė grįžusį šunį prie pavadžio. Eidamas pro šalį, nenulaikė link manęs besiveržiančio rotveilerio, griuvo, bet šiaip ne taip pastvėrė savo augintinį už kaklo. Pagaliau atsistojo, ir nusitempė šunį tolyn. Kažką vapėjo, kad atlygins nuostolius, bet man tai neberūpėjo. Tiesiog pradėjome lėtai trauktis priešinga kryptimi. Vis atsigręždavau įsitikinti, kad pabaisa neatsiveja, kad užbaigtų pradėtą darbą.

O tuomet kvapą man užėmė bronchų spazmas. Teko pritūpti ir nusiraminti. Tuo pačiu nusižiūrėjau dar viena nemažą pagalį. Dėl viso pikto. Kai pagaliau atgavau kvapą, po truputį parsiradome namo, iš perplėštos striukės rankovės pakeliui barstydami plunksnas.

Šiandien yra vasario 13-oji. Pirmą kartą žvėris mane puolė sausio 13 dieną. Nesu prietaringa, bet kitą kartą labiau įsiklausysiu į savo nuojautas. Tai jokiu būdu nereiškia, kad nebeisiu pasivaikščioti. Niekam niekada neleisiu iš manęs atimti to, kas man yra išties svarbu.