Beveik prieš metus, laukdama eilėje pas gydytoją, sutikau vieną šviesių akių ir garbingo amžiaus moterį. Atėjau anksčiau, nei priklausė pagal paskirtą laiką, tad nesiveržiau arčiau kabineto, kur grūdosi nemaža minia žmonių. Galvojau, kad pakvies užeiti, tad nėra priežasties brautis arčiau durų. Labai klydau. Niekas nieko nekvietė, o kai kažkas bandė aiškinti apie talonėlį ir užsisakytą laiką, buvo greitai nutildytas. Kažkuri svarbaus stoto ir garsaus balso savininkė nesusipratusiam paaiškino, kad išankstinis užsirašymas šiandien negalios, nes yra sudaryta gyva eilė. Taip ir likau stovėti laukdama, kol prie kabineto liko visai nedaug žmonių, o prie šviesių akių savininkės radosi laisva vieta atsisėsti.
Šią moterį aš jau kurį laiką stebėjau, mat pasidarė smalsu kodėl praktiškai kartu su manimi atėjusieji jau ruošiasi užeiti pas gydytoją, o ši ponia, kurią pastebėjau vos atėjusi, vis dar tyliai sėdi ir kažko laukia.
Apsirėdžiusi ji buvo kukliai, bet elegantiškai: ilgu juodu paltu, tamsiai žaliu vilnoniu sijonu, daug batų tepalo ragavusiais juodais aulinukais, rankų darbo megztiniu. Balti plaukai buvo kietai susukti į nemažą kuodą. Ant kelių ponia buvo pasidėjusi žavingą seną rankinuką ir dailią šilkinę skarelę. Pastaroji, kaip vėliau sužinojau, buvo anūkės dovana.
Prisėdau šalia kantriosios moters. Angelė, toks buvo jos vardas, laukė jau ne vieną valandą. Atėjo ji į polikliniką pati pirma, nors jos užrašymas buvo tik po dvyliktos. Tačiau iš kaimo autobusas kitaip nevaikšto, tad atvažiavo, atėjo, dabar vat sėdi ir laukia savo eilės. Ne tos, kurią žmonės susigalvojo, o tos, dėl kurio buvo specialiai atvažiavusi prieš dvi savaites ir taloną pasiėmė.
Panašu, kad abi nebuvome iš įžūliųjų padermės, tad savo kantrybę ir toliau bandėme stebėdamos kaip vėliau atėjusieji vis įsibrauna kitapus durų „tik pasiklausti“ arba aiškina, kad jų dabar yra eilė, nes jie vietą užsiėmė anksčiau. Jei paklausdavom kada buvo tas anksčiau, tai sužinodavom, kad tuomet, kai mudvi dar nebuvome atėjusios. Iš to abi tyliai pakrizendavom, bet grumtis su ryžtingais sąžinės neturėtojais neturėjome noro. Mano eilė pagal išankstinį užsirašymą vėlavo jau antrą valandą. Bet pagal gyvą eilę ir širdies balsą užeiti pas gydytoją galėjau tik po Angelės.
Ir štai, kai jau atėjo ponios Angelės laikas, ji atsistojo ir priėjo prie gydytojos kabineto durų. Ten jau nebesispraudė jokie pirmumo teisę išsigalvojantys pacientai. Bet kai atsivėrė durys ir iš kabineto išėjo ten buvęs vyras, iš kabineto paskui jį išpuole ir pati gydytoja. Į mus ji stengėsi nežiūrėti, nepratarė nė žodžio, tik nuskubėjo į toliau buvusį kabinetą ir jame dingo. Mano laikrodis rodė laiką, kuris buvo nurodytas ant Angelės lapelio.
Iš kabineto tuojau išėjo ir slaugytoja. Užrakinusi duris ji paaiškino, kad gydytojai reikia pavalgyti, bet ji netrukus sugrįš ir mus abi priims.
Ponia Angelė sutrikusi grįžo į savo vietą. Atrodė šiek tiek nusiminusi ir susirūpinusi. Supratau, kad jai neramu, jog jos laikas baigsis ir ateis kitas, eilę iš anksto užsisakęs žmogus. Nuraminau ją pasakiusi, kad aš duris pasaugosiu ir nuėjau vykdyti pažado.
Po penkiolikos minučių gydytoja grįžo. Nespėjo ji nė pusės kelio nueiti, kai prie jos prisiklijavo interesantė. Gydytojai priartėjus prie kabinėto, naujoji kandidatė į užėjimą be eilės burbtelėjo man, kad jai reikia tik pasiklausti, todėl turėčiau ją praleisti. Čia man į pagalbą atskubėjo Angelė ir tarė:
- - Ačiū jums, ponia, kad prisėdusi palauksite, kol mudvi, pirmiau atėjusios, pirmiau ir pasiklausime.
Tuomet ponia Angelė ryžtingai čiupo durų rankeną, nusišypsojo man ir įėjo vidun.
No comments:
Post a Comment