Mane jau du kartus užpuolęs kaimyno rotveileris turi likimo draugę – nedidelę, kokius penkis kilogramus sveriančią kalytę, papuoštą dygliais nusagstytu odiniu antkakliu. Ji – visiška baisiojo žvėries priešingybė: linksma, žaisminga, guvi ir miela. Deja – nesterilizuota ir paleista laisvai bėgioti kur mažos kojytės neša. Tas pats šeimininkas, kuris rotveilerį laiko mažoje nepatogioje pašiūrėje, mažąją kalytę palieka likimo valiai net per didžiausius šalčius: bėgioja tuomet nelaimėlė, ieško kur prisiglausti, išprašo kąsnelį ir slepiasi netoliese gyvenančio ūkininko daržinėje, tarp šiaudų.
Prieš kelis mėnesius kalytė rujojo. Akimirksniu susibūrė nemenkas visokiausių šunų paradas ir davė jie mums visiems nepadorių vaizdų net kelias dienas iš eilės. Po tokių siautulingų šuniškų linksmybių, kaip ir reikėjo tikėtis, kalytė atsivedė šuniukų. Jų likimas, deja, nežinomas, nors numanomas.
Kai baisusis rotveileris mane užpuolė pirmą kartą, jo šeimininkas po kelių valandų pasirodė ant mūsų namų slenksčio. Atsiprašinėjo, pasakojo ilgas ir liūdnas istorijas apie tai, kaip šis didelis šuo yra jo prieš tai turėtos kalės vaikas, kad labai ją mylėjo, kad dėl to myli ir šitą šunį. Esą kitus šunis žvėris puola ir žudo tik gindamasis, o žmones – nes jį nuolat žvejai prie upės pagaliais daužo.
Pasakojo ir apie tai, kad didžiausia visų bėdų kaltininkė – mažoji kalytė, kuri praktiškai kursto rotveilerį pulti. Atsirado ji pas kaimyną pati. Priklydo. Geradaris ją priglaudė, o dabar per ją – vienos bėdos. O bėdų, akivaizdu, netrūksta: nudaigoti aplinkinių gyventojų šuneliai, sukandžioti ar užpulti žmonės, nepageidaujamas prieauglis. Bet priprato žmogus ir prie kalytės. Myli. Nejau dabar lauk varysi.
Pastarosiomis dienomis kalytė ir vėl bėgioja aplink tvoras. Vėl rujoja. Makselis gailias serenadas jai iš namų kaukia. Nuo tų jo meilės apraiškų mums su Mariumi galvas skauda. Ir širdis mums skauda, nes tikrai labai graudžius garsus skleidžia mažasis meilės kankinys.
Kaimynams galvas skauda dėl besitaikančių pabėgti paskui kalytę jų augintinių. Dar ir nuo rotveilerio kaukimo naktimis. Šitam gal širdį sopa dėl kalytės, kuri kitus šunis vilioja, o gal dėl keistos šeimininko meilės. O šitam labiausiai skauda galvą. Ne dėl nuolatinių bėdų iš meilės didelės, bet širdgėlos malšinimo velnio lašais.
Kiek daug didelių meilės kančių telpa viename nedideliame kaime, kai pagalvoji.
No comments:
Post a Comment