Kirvis

     Vasaris šiemet labai lietingas. Būna dienų, kai saulė trumpam nudžiugina, praplėšusi prie žemės slegiančius debesis ir pilkas nuotaikas, tačiau dažniau horizontas atrodo arti, žemai ir paskendęs visuose monotonijos atspalviuose.  Tik vis drąsesnis paukščių čiulbėjimas pranašauja nebetolimą šio slogaus tarpsnio baigtį. 

     Jei ne šuo, tokiu oru sėdėčiau namuose, susisukusi į visas jaukias antklodes, apsikabinusi puodelį arbatos ir niekur neičiau. Kažkada, viename Hagos viešbučio restorane, kai lietui nebuvo matyti galo, draugiškas padavėjas graikas pajuokavo, kad tokiu baisiu oru net jo šunys, kuriuos atsivežė drauge iš saulėtosios gimtinės, atsisako eiti lauk atlikti reikalų. 

     

     O mano šuns reikalai šiek tiek kitokie: nuo mažens tempdavau jį į mišką pasivaikščioti, nors jam ten visai nesinorėdavo eiti. O dabar, bet kokiu oru, pasivaikščioti mane ragina jis: maždaug apie vidurdienį,  jis atsigula šalia, vaizduodamas baisiai nelaimingą padarą, ir pradeda tyliai inkšti. Kurį laiką bandau apsimesti, kad nesuprantu, ko jis nori, tačiau ilgai tokių nevilties garsų neištvertų net geležinės kantrybės savininkas. Todėl galiausiai klausiu: „Ko tu nori? Aš nesuprantu. Parodyk!“ Makselis atsistoja, pasirąžo ir veda mane prie lauko durų, kartais džiaugsmingai apsisukdamas ratu, tarsi gaudytų savo uodegą. Klausimų nelieka, tenka eiti.  

     Būtent taip nutiko ir šiandien. Todėl susiruošiame, pasiimame didelį skėtį ir, atidarę duris į lauką, pamatome jau įprastą šiomis dienomis vaizdą: lyja.  Atsidūstu ir klausiu:

      -          Ar tu tikrai nori ten eiti?

           Makselis nutempia mane miško link.

           Šiek tiek paėję pamatome ant miško keliuko riogsantį automobilį. Paprastai miškui tai nieko gero nereiškia: arba kažkas ką nors skabo, o žibutėms dar šiek tiek per anksti, arba pila šiukšles, kurias kažkodėl labai sunku nuvežti į šiukšlių konteinerius, arba... na, veikia visa tai, ko visokie žmonės prisigalvoja tokiu oru. 

           Kai atsiduriame visai šalia automobilio, Makselis sustoja tarsi įbestas ir įsistebeilija į miško gilumą. Įsižiūriu ta kryptimi ir aš: pro plikus medžių kamienus pirmiausia pamatau jauną vyrą, mosuojantį kastuvu. Kasa duobę. Kiek toliau, tarp jaunų eglučių braido stotingas vyresnio amžiaus ponas su kirviu rankoje. Timpteliu pavadėlį ragindama draugužį eiti šalin, tačiau netikėtai vyresnysis miško lankytojas atsisuka ir, pamatęs mudu, ima žirglioti artyn. Mano vaizduotė sparčiai sudėlioja siaubo filmo scenarijų: sprendžiant pagal iškasto smėlio krūvą, duobė bent jau tokio didumo, kad joje be vargo tilptume abu su Makseliu. Nevalingai žengiu atatupsta, tačiau mano draugiškasis ir smalsusis keturkojis bičiulis visai negalvoja, kad reikia bijoti ar sprukti, tad tempia mane artyn link besibraunančio pro šakas likimo. 

             -                 Koks čia gražus šuniukas. O mūsų šuo numirė, reikia jau palaidot. Afčiarka buvo, dvylika metų, kalė, – aiškina pildamas žodžius greitai, šniurkščiodamas, girdisi rusiškas akcentas.

             -                 Labai jus užjaučiu, - pratariu pagaliau prisivertusi atitraukti akis nuo grėsmingai atrodančio kirvio.

             -                 Labai širdį skauda visiems, - pasiskundžia vyras ir nusivalo ašarojančias akis atgalia ranka.

             -                 Man labai gaila, - atsakau žinodama, kad negaliu jam niekuo padėti.  – Jus labai ją mylėjote.

               Vyras nuleidžia galvą ir įsistebeilija į kirvį. Šlapio miško fone žmogus atrodo bejėgis, toks pat pilkas ir sunkus, kaip verkiantis vasario dangus. 

 -          Nieko dabar nebegaliu, - ištaria. – Tik šakų pakaposiu duobei. 

 -          Mes visi ateiname, kad išeitume, - tyliai tariu. - Kažkada liūdesys baigsis, kaip ir šitas lietus. 

Vyras pasvyruoja į šonus, tarsi save guosdamas, tarsi bandydamas atgauti pusiausvyrą, pagaliau pakelia į mane ašarotas akis ir linkteli. Tuomet mosteli kirviu link duobę kasančio jaunuolio ir neprataręs nė žodžio nueina. 

O mudu patraukiame link upės. Tolstame sparčiai, tad netrukus jau nebegirdime liūdnų kasamos duobės ir kertamų šakų garsų. Makselis drąsiai brenda per purvynus ir šokuoja per balas, ragindamas neatsilikti, todėl pametu svetimą liūdesį ir skubu iš paskos.

Į spalvotą skėtį pasibeldžia kruša.