Sabonis

     Mūsų kaime kažkada gyveno žmogus, kurį visi vadino Saboniu. Pravardė nebuvo labai originali: net gerokai gunktelėjęs senolis buvo įspūdingo ūgio. Dar aukštesnis atrodė dėl neįprasto liesumo, ilgų kojų ir dar ilgesnių rankų, kurios jam einant svyruodavo neritmingai, tarsi gyvendamos atskirą gyvenimą.

     Eidavo lėtai, dideliais žingsniais, tarsi darytų įtūpstus. Dažniausiai vilkėdavo kokiu nors senu, spalvotais raštais margintu megztiniu per trumpomis rankovėmis, iki skylių nutrintu lietpalčiu ar nudėvėta šimtasiūle. Ant peties visuomet nešdavosi kuprinę su iš jos kyšančia teleskopine meškere.  

Pamatęs mane visuomet pasisveikindavo ir stabtelėdavo pasikalbėti. Kartais paprašydavo puodelio stiprios kavos. „Espreso,“ – sakydavo jis.

     Prisėsdavo čia pat, ant terasos laiptų, nesvarbu, koks būtų oras. Suimdavo dideliu it samtis delnu mažytį puodelį ir sučepsėdavo iš malonumo. 

     -          Gera tavo kava, - sakydavo. – Stipri.

     Sabonis neskirdavo laiko higienai. Nelabai turėjo tam galimybių, mat gyveno be patogumų, kukliame namelyje, nuo amžiaus naštos pasvirusiu į šoną kaminu. Kažkuo tas būstas buvo panašus į patį šeimininką: išstypęs, netvirtas, apmusijusiais langais liūdnai žiūrintis į tolį.

     Dažniausiai žmogus maudydavosi šalia tekančioje upėje. Buvo savotiškas sveikuolis, mat jo maudynių sezonas trukdavo nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.  Pamenu, kad vieną spalio rytą net sunerimau ant kranto pamačiusi tik senus numintus aulinius, skylėtas kelnes ir pažįstamą margą megztinį. Iš rūke paskendusios upės girdėjos tik tylus pliuškenimas ir švilpavimas.

Ant upės krantų Sabonis praleisdavo didžiąją dalį savo laiko. Jei tik galėdavo, pasistatydavo palapinę ir kelias dienas negrįždavo namo. Dažniausiai, kažkada paaiškino, taip bėgdavo nuo neprašytų svečių, kurie taip uoliai ieškodavo užmaršties butelyje, kad net pamiršdavo turį savo namus. 

     -          Einu, - sakydavo jis, - pailsėsiu. Nėra namuose ramybės.

     Sklido kalbos, kad Sabonis serga džiova, todėl žmonės jo vengdavo. Kartais, jis sustodavo šalikelėje, pasiremdavo į tvorą ir užsikosėdavo taip, kad atrodė dvasią dangun paleis. Po to šiek tiek dar pastovėdavo svyruodamas, lyg vėjo pučiamas žilvitis, garsiai pašnopuodavo, atsitiesdavo ir nutūpčiodavo tolyn.

     Tačiau džiova jis nesirgo. 

     -          Mano širdis pavargo, - sakydavo jis lėtai gurkšnodamas kavą. – Kiek paeinu, tiek turiu pailsėti.

     O tada pradėdavo pasakoti apie tai, kaip kažkada jo širdis buvusi tokia stipri, kad galėdavo pėsčias dienų dienas vaikščioti po kalnus ir lygumas, kurių daugybę išbraidė jaunystėje, keliaudamas po buvusią Sovietų Sąjungą. Pasakodamas tarsi atjaunėdavo, sugautų žuvų dydį rodydavo plačiai išskėsdamas ilgas rankas į šonus. Juokdamasis atlošdavo galvą ir sudrebėdavo visu kūnu, tik tanki žila barzda styrodavo atsikišusi ir nė nekrusteldavo. Nutilęs jis šiaip ne taip atgaudavo kvapą, numodavo ranka ir prigesdavo. 

     -          Jei per dieną gali nueiti tik vieną žingsnį, - kartą pasakė jis, - tai bent tiek ir nueik.

     Sabonio jau nebėra. Vieną dieną jo dvasia tiesiog išėjo Anapilin.  Vis tik kartais, kai žvilgteliu pro langą darganotai dienai į veidą, pasirodo, kad matau keliu link upės linguojantį jo paslaptingą siluetą.