Pabėgėlė

Spalvoti lapai
krinta,
šiugžda,
šnabžda vėjui savo paslaptis,
į upę leidžiasi,
tarytum sklandytuvai.

Ir dega upė
raudonai,
geltonai,
tarsi dejuotų spalvomis,
raudodama dienų,
kurios pražuvo.

Tave menu šiandiena:
tokią gražią,
su saujomis kaštonų,
vėjo taršomais plaukais,
kai bridome drauge
per gilią balą,
kai laigėme
nevaržomos laukais.

Kai tau sakiau,
kad niekad nesikeisiu,
kad suksis ratas,
bet ne man.
O tu žadėjai,
kad ir kitąmet ateisi,
pabelsi šaltu lietumi 
stogan.

Ir štai, su vėjo gūsiu,
graibstančiu lapus,
tuomet dingai
ir vėl pradingsi.
Gal dar įžvelgsiu
tavo veidą pro lapus, 
nubėgančios tolyn
atodūsį išgirsiu.

2014 spalio 14 d.