Apie kitokias duris

Vaikystėje dažnai lankydavau senelius kaime. Ten neretai tekdavo draugauti su savimi. Dažniausiai eidavau, kur akys mato, įsilipdavau į žilvitį ir mataruodama kojomis dainuodavau, ar įsitaisydavau malkų pašiūrėje, kur skaniai kvepėjo mediena, o pro langelį vidun krisdavo paslaptinga šviesa. Gerdavau į save įspūdingą tylą, kurioje suskambėdavo tik lietus, linguojantys javai ar švilpaujantis vėjas. Stebėdavau naminių paukščių gyvenimą, glostydavau gyvulius. Sekdavau sau pasakas apie stebuklingus nutikimus, o jų būdavo pilnos visos kiemo balos. Mano vidus nurimdavo ir ateidavo susitaikymo su savimi jausmas. Toks, kai nebereikia savo buvimo pateisinti darymu arba pasiekimais, kai pagaliau išrengi save iš uniformos ir išskiri iš inertiškos masės. Laikas tuomet nustodavo bėgęs pro šalį ir susilygindavo su kvėpavimu. Pagaliau viduje atsiverdavo neišmatuojamos daugiamatės erdvės. 

Galėdavau tuomet valandų valandas klaidžioti pievomis ir pamiškėmis bei vidiniais pasauliais. Man niekuomet nebūdavo vieniša ar nuobodu.

Pagaliau ir dabar atėjo toks metas, kai sugebėjau save išplėšti iš bėgimo ir veikimo iliuzijos. Mane vėl buvo įsiurbęs galingas reikalų verpetas. Lėkdamas jame jauti, kad žadėdamas menamą reikšmingumą jis siurbia laiką, uždaro duris į vidinius pasaulius ir suniveliuoja svajones. Atrodo, tarsi nevalingai dalyvautum nuolatiniame konkurse, kuriame esi perkuriamas pagal svetimus pageidavimus ir įsivaizdavimus. Taip gyvendamas tik tolsti nuo savęs ir darosi vis baugiau pažvelgti į savo vidinę tamsą.

O toje tamsoje slypi vidinė gelmė: ten kyla esminiai klausimai, ten gyvena daugiabriaunė savastis. Ji neišmatuojama daiktais, rezultatais ar elgesio modeliais. Ji tokia tikra, kad supjausto regimybę į skutus vos stoja trumpa savistabos akimirka. Dažnam tikrovė atrodo per skaudi, tad skubiai neria atgal į dūzgiančius minčių debesis, kur laukia reikalai, siekiai, nesibaigiantys konkursai. Ten, kur viską galima pasverti, suskaičiuoti, įvertinti ir sudėlioti į lentynėles. Ir užsimiršti.

Atsispyrusieji instinktyviam bėgimui leidžiasi į pažintį su savimi. Ir tai pakeičia gyvenimą.

Tam nereikia nieko ypatingo daryti. Jei jau tikrai būtina ko nors imtis, tai tik to, ko labiausiai ilgisi širdis. Tiesiog leisti sau būti, nepulti į užmarštį. Nusilupti kaukes pačiam prieš save ir nebijoti tamsiausių vidinio kosmoso tolių. Nevertinti savęs, o pažinti. Galbūt eiti miškais ir laukais, kur akys mato, be jokio tikslo ir džiaugtis vidiniais atradimais, iš kurių gimsta pilnatvė ir darna. Arba bėgti krosą neskaičiuojant kilometrų, kol prablaivės galva. Arba pabendrauti su mylimiausiais ir artimiausiais, kuriems esi svarbus ne dėl savo gebėjimų ar turėjimų. Ir jokiu būdu nevengti atsakymų į sunkiausius ir skausmingiausius klausimus. Atsakymų, kuriuos gauni leidęs sau pabūti su Kūrėju. Tikrai nebus nei vieniša, nei nuobodu.

2015 m. gruodžio 30 d.