Apie pavydą, paranoją ir peles

Jei jau gyveni kaime, anksčiau ar vėliau savo namuose susidursi su pelėmis. Mažosios nenaudėlės labai landžios, smalsios ir ėdrios. Paskutinė lankytoja sugraužė vitaminus, prakramsnojo maišelį razinų ir juodojo šokolado plytą. Būtent spąstuose su šokoladu ji ir surado savo mirtį.

Maistą alkanam gyvūnui aš galiu atiduoti. Man kažkaip negaila. Tačiau yra toks nesmagus dalykas, verčiantis mane tikėti pelių piktybiškumu. Tai – jų polinkis visur landžioti ir prišaikioti. Nuo kasdienio namų tikrinimo, dezinfekavimo ir šveitimo anksčiau ar vėliau apima paranojiškas įtarumas. Viskas, kas yra panašios formos, ima atrodyti tuo, kuo nėra. Pavyzdžiui, šokoladinio torto trupinys ar nuo levandos stiebo nukritęs pumpuras.

Tokioje situacijoje, sakyčiau, paranojiškas poreikis išsikuopti pelių letenėlėmis nutipentus namus – nekaltas ir savaime suprantamas dalykas. Kaip ir pastangos visaip išprašyti nekviestas kailiniuotas viešnias. Nelabai normalus noras būtų padegti namus dėl įtarimų, kad pelių kakučiais pavirto absoliučiai viskas.

Tačiau būtent toks naikinimo poreikis siekiant apsisaugoti yra būdingas grynakraujam paranojikui. Jo manymu, žmonėmis negalima pasitikėti, nes visi siekia pakenkti, todėl įtartinas yra kiekvienas. Net išsirinkęs „savo“ žmogų, paranojikas nuolat jį stebi, abejoja jo lojalumu, ieško priekabių, o jų neradęs – sufabrikuoja faktus, kuriais galėtų pats tikėti. Pagaliau, savo galvoje paranojikas pagimdo priešą ir puola jį uoliai naikinti. Čia alyvos šliūkštelėja poreikis viską ir visus kontroliuoti bei labai ribotos to galimybės susidūrus su nenuolankiu „objektu“. Tačiau didžiausi dirgikliai - baimė likti susikurto priešo šešėlyje ir perdėtas pavydas.

Neverta apsigauti: paranojikas nėra toks akivaizdžiai identifikuojamas, kaip, tarkime, pelė. Jis (bent jau kol kas) nelaksto gatvėmis apsiginklavęs peiliais ir atrodo kaip bet kuris kitas žmogus. (Na, bent jau ne lanksto, o vaikšto, ir ne peiliais tiesiogine to žodžio prasme. Nors baksnojimo meną yra puikiai įvaldęs.) Literatūroje rašoma, kad tokie asmenys neretai siekia tapti ir tampa vadovais arba lyderiais, o paranoja – tik viena iš juos kankinančių problemų. Natūralu, juk reikia saugotis kiekvieno, kuris taikosi užimti jo vietą. Čia paranojikui natūralu, o normaliam žmogui ir į galvą nešautų, nes šiame pasaulyje vietos užtenka visiems.

Taigi, dažniausiai paranojikas yra šio to pasiekęs. Gali būti net labai draugiškas ir atviras. Radęs „objektą“ jis nuolat pasakoja apie save. Dažniausiai – apie bėdas, su kuriomis susidūrė: tas jį išdavė, anas – pasinaudojo, dar kitas – praktiškai apvogė. O ketvirtas ketino atimti tai, ko paranojikas niekada ir neturėjo. Skundžiasi net artimiausiais žmonėmis, įtarinėja visus ir viskuo, visiems visko pavydi. Ir štai pagaliau ateina diena, kai į taikinį patenka „objektas“. Jei jis dar nesuprato, kas jam bus, tereikia prisiminti visas tas istorijas, kurių kantriai klausėsi. Gali būti, kad jam bus truputį blogiau. Kaip ir narkomanai, žmonių naikinimo priklausomybe sergantys asmenys „kaifą“ pajunta tik darydami vis didesnę žalą.

Taigi, dabar prie visų istorijų apie nelaimes prisidės dar viena, kurią paranojikas pasakos jau naujiems savo „objektams“. Šie patikliai klausysis haliucinacijų iškankinto „draugo“, ką tik sunaikinusio dar vieną išsigalvotą priešą. Istorijos bus įtikinamos, mat paremtos „faktais“ ir „įrodymais“. Ir gaila bus būtent paranojiko, nes juk tai jis nukentėjo. Klausimas tik nuo ko? Ar ne nuo savęs?

Kreivų veidrodžių karalystėje tik labai kreivi daiktai atrodo tiesūs. Čia jau kaip su pelių kakučiais: kai paranojiškai jų ieškai, tai pradedi juos įžvelgti net ten, kur jų nėra. Ir net patys nuostabiausi dalykai, tokie kaip šokoladinis tortas ar levandų puokštė, paranojos apimto žmogaus galvoje tampa didele krūva išmatų. Lieka tik sudeginti namus.

2015 m. liepos 15 d.