Jaučiu: baigia subręsti naujo gyvenimo etapo pradžia. Dar nežinau, kas tai bus. Bet tai jau dabar mane labai džiugina. Nebebijau. Nieko. Kažkas viduje išdegė, liko tik besisklaidantis aitrus dūmas. Sūrus jūros vėjas jį šiandien išsklaidė ir nupūtė praeitį link užmaršties ribos. Jai - praeičiai - aš nebeturiu laiko. Manęs laukia nauji ir gražūs darbai. Stoviu ant Oslo operos rūmų pastato stogo ir jaučiuosi tarsi skrisčiau.
2014 m. gegužės 5 d.
No comments:
Post a Comment