Svečias

Liūdesys ateina iš anksto neįspėjęs. Gali nujausti, kad ateis, kai staiga minoriniais raibuliais nuvilnija juokas, o visos mintys galiausiai nuneša žvilgsnį link padūmavusio horizonto. Jame, atrodo, gali įžiūrėti, kaip tolumoje pasirodo išplaukusi tamsi dėmė. Artėdama ji neįgauna formos: keroja, plečiasi, slenka lyg migla. Pakeliui prigesina spalvas, priduslina garsus, apgaubia viską tarsi voratinkliais rudeninį mišką. Prisėlina iš visų pusių ir pasijunti pagautas.

Gužiesi nuo vidun besiveržiančios drėgmės ir šalčio, lyg skustuvu besiskinančio kelią į pačią sielą, negailestingai amputuojančio visas apsimestinės laimės išraiškas, suaugusias į tamsų mišką. Pro kamienus ir šakas, apkibusias įvairiausias savisvarbos amuletais, jau seniai neregėti nei dangaus, nei tolių, nei svajonių.

Supranti, kad galėjai bėgti, bet žinai: vos sustosi – jis pasivys. Nes kartą atėjęs, liūdesys prilimpa it tįstantis šešėlis. Jis pinasi apie kojas ir apsunkina kiekvieną žingsnį.

Gali atsiauginti nugenėtą mišką, paslėpti savo alką už dievams skirtų raižytų stulpų. O jis vis tiek ateis, prasismelkęs kiaurai lyg dvasia iš anapusinio pasaulio.

Todėl nebėki. Išvirki jam žolelių arbatos, pakvieski drauge prisėsti, apkaišyki pagalvėlėmis: priimki lyg artimiausia draugą. Paklauski, kodėl tave aplankė būtent šiandien. Ko jis norėtų. Įdėmiai klausykis: įsileiski kiekvieną šalčiu ir drėgme alsuojantį žodį, nepatogų jausmą. Skirki laiko tiek, kol jam neliks ką sakyti. Tu pamatysi, kad jau gana: migla išsisklaidys ir tavo svečias taps skaidrus, it rasos lašas.

O tuomet nesistenki būti mandagus, neieškoki kitų temų pokalbiui, nesiūlyki jam vakarienės ir nekvieski pasilikti nakčiai. Tau nereikia su juo per daug susidraugauti. Tiesiog padėkoki, kad atnešė gaivos į tavo dūstantį ir skubantį pasaulį, kad priminė tai, kas svarbiausia, aplankė ir pamaitino tavo sielą. Ir paprašyki, kad išeitų.  

Tik neliūdėk išleidęs svečią: jis tikrai sugrįš. Ir tu nujausi, kad ateina.