Aplinkui
nematyti nieko. Tik balzgani rūko – pažeme slenkančių debesų – liežuviai degina
odą šalčiu. Rodos pati mirtis brautųsi po rūbais, pro odą, lik širdies ir dar
giliau – į pačia sielą. Bandau nedrebėti, įsileisti drėgmę ir šaltį vidun. Pro
virpančias lūpas lauk veržiasi garas. Tarytum duoklę, jį čia pat pasiglemžia
rūkas.
Taip
stovėdamas gali trumpam pamiršti viską ir būti pamirštas visų. Kažkur ten,
kalvos papėdėje slūgso ežeras. Kažkur ten, už voratinkliais apraizgyto miško
vis dar miega miestas. Kažkur ten kažkam diena prasideda, o kažkam – baigiasi.
Būdamas rūke esi nei ten, nei čia. Tarytum pakeliui į kitur – save, skverbiesi
su drėgme ir šalčiu: po rūbais, pro odą, lik širdies ir dar giliau – į pačia
sielą.
Kažkas
visai šalia tarytum sušvilpia, pasuku galvą, paukščio sparnas bemaž kliudo
skruostą. Dingsta taip pat netikėtai, kaip atsirado. Bandau kažką pavymui
sakyti, bet išsiveržia tik gilus trūkčiojantis atodūsis. Ištirpsta čia pat, kur
prasideda rūko siena.
Aplinkui
nematyti nieko, tik tarytum piene ištirpęs tavo siluetas kartais išnyra iš
verpetų. Tu stovi tvirtas ir geri vidun tą keistą tylą, šaltį ir drėgmę. Aš
matau, kaip tu kvėpuoji.
- Gal jau
eikim? – tari.
Nusišypsau
ir atstatau veidą dangui. Tuoj prasidės diena.
No comments:
Post a Comment