Draugužis

Mano šuniukui tik dveji, o atrodo, kad ši maža būtybė visą gyvenimą buvo mano dalis: tarsi dar viena ranka ar koja, lovoje įsitaisanti į jai patogiausius kūno linkius. Toks jausmas, kad Kūrėjas jį sutvėrė iš mano sielos gijų ir dabar mums, tokiems susipynusiems, lemta keliauti amžinaisiais begalinės visatos keliais.
Kažkuo jis primena mane, kai būdama trejų ar ketverių, balsu raudodama eidavau atsiprašyti savo geriausios draugės Redos, o sutikdavau ją pusiaukelėje, tokią pat apsiašarojusią, einančią atsiprašyti manęs. Apsikabinusios pamiršdavome visą pasaulį ir save, nes daug svarbiau buvo savo saujoje jausti tos pačios brangiausios mergaitės ranką ir drauge suptis ant rožinių svajonių debesies.
Jis – lyg vaikystės tyras priminimas. Išgrynintų jausmų šaltinis. Aš jį mokau sėdėti ir tarnauti. O jis mane – mylėti ir tikėti.
Kad tu gyvuotum tūkstančius metų, mano mažasis drauge.

2014 m. birželio 6 d.